• Smailytė

Įkvėpimas arba kaip atsiknisti nuo savęs ir daryti dalykus

Šie metai driogstelėjo taip, kad žiūrėdama į Varšuvos palmę Naujųjų metų išvakarėse ir laukdama naujos pradžios niekada nebūčiau pagalvojusi, kokiais iššūkiais gyvenimas apmėtys per ateinančius mėnesius.


Viena – sausį gyventi be saulės, o vėliau porą mėnesių egzistuoti be ryškaus socialinio gyvenimo neišlipant iš treninginių kelnių, nesibaigiančių Wolt'o užsakymų maišelių ir įsimenant visą Netflix'o repertuarą. Truputėlį kas kita – savaitėmis keltis nuo ašarų ir tokios nerimo dozės, kad atrodo, širdis išlėks kaip netyčia iš rankų paleistas balionėlis nerangiai besivartaliojantis ore ir cypdamas kol išleis paskutinį kvapą.

Atrodė, jei garsiai nepripažinsiu, kad į mano vidų beldžiasi depresija, tai ji taip ir nueis neapsilankiusi. Kaip bulvių pardavėjas vaikščiojantis po vietinį kvartalą ir beldžiantis į duris tikėdamasis prastumti vieną kitą kilogramą žemiškų gėrybių ar raganos ir velniai per Užgavėnes prašantys blynų ir pinigėlių, bet taip ir liekantys už uždarų durų, nes blynus kepu tik 7dieniais, o grynųjų beveik niekada neturiu.


Iš liūdesio ir abejingumo oazės ne tik norisi, bet ir reikia išlipti. Todėl dalinuosi dešimtimi dalykų, kurie man šiek tiek padeda nepamesti savęs, įsipareigojimų ir atrasti truputėlį daugiau laimės šiandien:


1. Skaitymas

Prieš kurį laiką perskaičiau Tomo Ramanausko interviu, kuriame jis labai aistringai kalbėjo apie knygas ir savo ryto ritualą – jų skaitymą. Tada buvau liūdesio pike, bet po to intervo taip stipriai įsikvėpiau, jog į knygų krepšelį susikroviau kelias seniai trokštamas ir užsisakiau. Skaitymas gelbėjo nuo realybės ir įnešė daugiau perspektyvos į kartais be proto apniukusią kasdienybę.


2. Check list'as

Čia vienas tų keistų gyvenimo malonumų, kai padaręs kokį nors darbą gali jį pažymėti kaip atliktą. Anksčiau žymėdavau svarbiausias užduotis, dabar beveik viską. Prisiminiau ir seniai ignoruojamus dalykus, kuriuos po truputį stengiuosi įgyvendinti. Kad ir šį tinklaraštį.


3. Vienas kūrybinis dalykas per dieną

Nesvarbu ar tai būtų mintis užrašinėje, nebūtinai vykęs piešinys, nuotrauka ar instagram'o post'as.


4. Pasivaikščiojimai

Pažįstamos ir svetimos gatvės, medžių šešėliais nukrauti takai, nerūpestingai kažką kalbantys paukščiai. Vėjas ir aplinkos ramybė įneša racionalių minčių, o tas kitas išbarsto kažkur samanose, kur jų jau niekad neberasiu.


5. Less is more

Fainai, kai atsiranda naudingų tendencijų. Viena jų – vartotojiškumo mažinimas. Nesu minimalistė, bet sąmoningai neperku daugybės dalykų, kurių prieš kelis metus nebūčiau taip lengvai palikusi parduotuvės lentynoje. Ir turiu visko pakankamai, tad nieko nebereikia. Na, gal tik gražaus švarko rudeniui, automobilio ir buto. O atsikratymas esamais daiktais juos padovanojant, parduodant ar išmetant suteikia keistą laisvės jausmą. Atrodo, atsiranda vietos giliau įkvėpti ir susitelkti į kur kas reikšmingesnius dalykus, pavyzdžiui, save.


6. Pasipuošti

Kartais dieną išgelbėja padažytos lūpos, sušukuoti plaukai ir gėlėmis marginta suknelė.


7. Pinterest

Kai norisi daryti nieko, o lubose nelieka neišžiūrėto plotelio, kelios minutės naršymo pavirsta į valandas praleistas Pinterest'e. Ten randu marias įkvėpimo, o mintys prisipildo naujų idėjų, kurių įgyvendinimo noriu imtis tuoj pat.


8. Poilsis

Buvo laikotarpis, kai dirbau nuo ryto iki paryčių. Gal dėl noro pabėgti nuo liūdnų minčių, o gal dėl absurdiško laiko planavimo. Tai ne tik, kad negelbėjo, bet ir nepagerino darbo rezultatų ar bendros savijautos. Pagaliau po truputį grįžtu į normalų rėžimą, kai dienas skiriu darbui, o naktis miegui. Ir nesijaučiu kalta jei popiet noriu pažiūrėti Netflix'ą ar pasivaikščioti mieste. Pertraukos ir pasimatymai su savimi – būtini.


9. Viskas gerai

Tikiu, kad prisišaukiame tai, apie ką galvojame. Ir net pačiom neramiausiom dienom, kartoju kaip mantrą „viskas gerai“. Ir nieko tokio, jei toli gražu nėra gerai, juk viskas netrukus bus praeitis.


10. Atsiknisti nuo savęs

Suvokimas, kad neišgelbėsiu viso pasaulio ir nepadarysiu, kad visi būtų laimingi, man buvo sunkiai įkandamas. Mano empatijos beribiškumas ir bejėgiškumas tapo toks nepakeliamas, jog jaučiausi lyg būčiau pabučiuota Azkabano sargybinio. O kur dar tylus vidinis balselis, pastoviai lyginantis, nuvertinantis ir keliantis abejones.


Todėl verta išmokti atsiknisti nuo savęs, priimti, atleisti, nusiraminti ir gyventi gyvenimą, kurio labiausiai norisi. Juk laimė visada šalia, tik kartais apsiraizgiusi voratinkliu.

© 2020, smailyte.lt

  • Black Instagram Icon
  • Black Facebook Icon
  • Black Pinterest Icon
This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now